Šv. Hiacinto koplyčios freskų ciklas sukurtas 1944 m. pirmoje pusėje, minint 350-ąsias šv. Hiacinto kanonizacijos metines. Koplyčios dekorą sukūrė dailininko Jurgio Hoppeno (Jerzy Hoppen, 1891–1969) vadovaujama dailininkų grupė. Šis darbas buvo atliktas itin sudėtingu metu – Vilniui artėjant frontui ir Antrojo pasaulinio karo pabaigai.
Koplyčios skliautai suskirstyti į ornamentuotus segmentus, kuriuose įkomponuoti keturi medalionai su svarbiausiais šv. Hiacinto gyvenimo įvykiais. Freskų ciklą galima skaityti kaip vientisą pasakojimą: pirmiausia šv. Dominykas siunčia šv. Hiacintą į misiją, vėliau vaizduojamas šv. Hiacinto atvykimas į Krokuvą, jo stebuklingas monstrancijos ir Švč. Mergelės Marijos statulos išgelbėjimas, o ciklą užbaigia šv. Hiacinto apoteozė – jo išaukštinimas dangiškojoje šlovėje.
Šios scenos pasakoja ne tik apie šventojo gyvenimą, bet ir apie pagrindinius dominikonų dvasingumo akcentus: misiją, pamokslavimą, Eucharistijos garbinimą, pasitikėjimą Dievo globa ir šventumo siekį. Ypač svarbi scena, kurioje šv. Hiacintas išgelbsti monstranciją ir Švč. Mergelės Marijos statulą – ji primena tradiciją apie šventąjį, kuris, gresiant pavojui, pirmiausia išsaugojo Eucharistiją ir Dievo Motinos atvaizdą.
Koplyčios dekoras glaudžiai susijęs su Jurgio Hoppeno gyvenimu Vilniuje. Menininkas su Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia buvo susijęs ir anksčiau: 1924 m. ją pavaizdavo savo ofortų cikle „Senasis Vilnius“, vėliau ne kartą fotografavo šventovę ir jos aplinką. 1944 m. Šv. Hiacinto koplyčios dekoravimas tapo vienu paskutinių jo bažnytinės dailės darbų Vilniuje.
Šis freskų ciklas šiandien yra ypač vertingas kaip XX a. Vilniaus sakralinio meno liudijimas. Jis buvo sukurtas karo ir politinės nežinios sąlygomis, tačiau pasakoja apie šventojo gyvenimą kaip apie nenutrūkstamą misijos ir tikėjimo kelionę. Koplyčioje esančios freskos leidžia pažvelgti ne tik į šv. Hiacinto istoriją, bet ir į XX a. Vilniaus dominikonų bendruomenės pastangas išsaugoti savo dvasinę tradiciją.