Šv. Hiacintas (Jackus) Odrovonžas (apie 1183–1257) buvo vienas pirmųjų šv. Dominyko priimtų brolių ir vienas svarbiausių ankstyvųjų dominikonų misionierių Vidurio ir Rytų Europoje. Baigęs noviciatą, jis buvo išsiųstas skelbti Evangelijos į Lenkiją, vėliau misijose veikė Rusioje, Prūsijoje ir kituose Šiaurės Europos kraštuose. Manoma, kad apie 1231 m. jis lankėsi Lietuvoje, todėl tradiciškai laikomas vienu pirmųjų dominikonų, atnešusių į mūsų kraštą šv. Dominyko pradėtą pamokslavimo ir tarnystės tradiciją. Dėl plačios misijų veiklos Hiacintas vadinamas „Šiaurės apaštalu“. 1686 m. popiežius Inocentas XI paskelbė jį Lietuvos globėju.
Ši senoji medinė šv. Hiacinto skulptūra anksčiau stovėjo jam skirtoje koplytėlėje prie dabartinės J. Basanavičiaus gatvės. 1901 m. koplytėlei sukūrus naują bronzinę skulptūrą, senoji buvo perkelta į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto koplyčioje.
Šv. Hiacintas čia vaizduojamas su monstrancija ir Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu statulėle. Pasak senosios tradicijos, Kijevą puolant totoriams, šventasis išgelbėjo Švenčiausiąjį Sakramentą ir Marijos statulą nuo išniekinimo. Šis pasakojimas tapo vienu svarbiausių jo ikonografinių siužetų ir primena ypatingą šventojo ištikimybę Eucharistijai bei pamaldumą Dievo Motinai.